VERKIAI – tai vienas seniausių Lietuvos dvarų, rašytiniuose dokumentuose minimas jau 1387 metais, kai krikšto metu šis Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių dvaras buvo padovanotas Vilniaus vyskupams. Beveik keturis šimtmečius Verkiai buvo Vilniaus vyskupų užmiesčio rezidencija su puikiai tvarkomu XVI a. manierizmo stiliaus ir XVII a. baroko stiliaus parku žemutinėje Neries slėnio terasoje. XVIII a. pradžioje vyskupo Konstantino Bžostovskio sumanymu aukštame panerio kalne buvo pastatyti tvirtovės tipo rūmai, kuriuos amžininkai vadino pilimi ir kurie stovėjo visą šimtmetį. Didžiausias Verkių klestėjimo laikotarpis prasidėjo 1780 metais, kai juos įsigijo iškilus katalikų bažnyčios ir visuomenės veikėjas Vilniaus vyskupas kunigaikštis daktaras Ignas Jokūbas Masalskis. Vyskupo sumanymus Verkiuose įgyvendino du žymūs Vilniaus universiteto architektūros profesoriai Martynas Knakfusas ir Laurynas Gucevičius, suprojektavę ir pastatydinę klasicizmo stiliaus architektūrinį ansamblį: reprezentacinius rūmus (neišlikę) su koplyčia, teatru, biblioteka, ginklų bei iškasenų rinkiniais, paveikslų kolekcija, dvejus didelius rūmus tarnautojams, užvažiuojamuosius namus, administracinį ir daugelį kitų pastatų, oranžerijas, įspūdingą ir rūpestingai tvarkomą parką. Vyskupo Masalskio laikais Verkiai buvo Vilniaus priemiesčio pramogų ir iškilmių centras, tačiau po vyskupo žūties prasidėjo nuosmukis, sugriuvo Reprezentaciniai rūmai, o naująjį Verkių pakilimo laikotarpį pradėjo garsios Vitgenšteinų giminės pastangos. Jie XIX a. viduryje išpuošė ir pritaikė rytinį rūmą reprezentacinėms reikmėms, prie jo pastatė eklektikos stiliaus bokštą, dviaukštį žiemos sodą (sunyko XX a.), perplanavo parką, įrengė dujinį apšvietimą (atkurtas 2000 m.), išplėtė ūkinį sektorių. Tačiau XX a., ypač II pasaulinio karo ir pokario laikotarpis, vėl buvo nepalankus Verkių rūmų ansambliui, nes be pėdsakų dingo dauguma dvaro turtų. Tiktai 1960 metais visą ansamblį perdavus Lietuvos mokslų akademijos Botanikos bei Zoologijos ir parazitologijos institutų žinion prasidėjo svarbiausiųjų pastatų restauravimas (užbaigtas 1976 m. atkuriant istorinius pagrindinio pastato interjerus). Buvo parengtas Reprezentacinių rūmų atstatymo ir parko regeneravimo projektai (neįgyvendinti).
Verkių išsaugojimo reikalais susirūpinta dar prieš I pasaulinį karą, kai buvo siekiama juos nupirkti Vilniaus lietuvių reikmėms. 1958 m. Verkių parkas paskelbiamas valstybės saugomu, 1986 m. jam suteikiamas gamtos paminklo statusas. Kultūros paveldo apsaugai 1992 m. įsteigtas Verkių istorijos ir kultūros draustinis, tapęs tąmet įsteigto Verkių regioninio parko dalimi. 1995 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė visą I.J. Masalskio ir Vitgenšteinų laikais sukurtą Verkių architektūrinio ansamblio dalį tvarkyti ir naudoti perdavė Botanikos institutui. Jo pastangų dėka įrengta gamtinėmis dujomis kūrenama katilinė, sutvarkytas rūmų šildymas, pakeista stogų danga, restauruoti ir nudažyti fasadai, išsaugoti skirtingus Verkių dvaro tvarkymo etapus atspindintys fragmentai, restauruotas pagrindinio Verkių malūno pastatas, tvarkomi užvažiuojamieji namai ir paviljonas. Pagrindiniuose Verkių dvaro sodybos pastatuose plėtojami botanikos mokslo fundamentiniai ir taikomieji tyrimai, kaupiamas ir tiriamas regioninių ir nacionalinių herbariumų kolekcijai priklausantis augalų ir grybų herbariumas. Botanikos institutas yra atsakingas už viso Verkių architektūrinio ansamblio būklę (veikia Verkiuose nuo 1960 m.). Ansamblio pastatuose darbo patalpas dar turi Lietuvos mokslų akademijos Mokslininkų rūmai (nuo 1978m.), Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija (nuo 1999 m.), Alternatyvios energijos priemonių centras ir keletas mažesnių organizacijų. Jų bendrų pastangų reikės ir ateityje tvarkant Verkius ir suteikiant jiems buvusį dvasinį ir kultūrinį spindesį.